Юрий Гуралюк (guralyuk) wrote,
Юрий Гуралюк
guralyuk

A. Gerasimenka:“Golodomoro”ideologija ir Europos renacifikacija (J.Ševcovo knygos“Naujoji ideologija

Нашел еще одну рецензию на мою книгу о голодоморе и восточной Европе ("Новая идеология: голодомор"). По-литовски на литовском (!) марксистском (!) портале. Опубликована год тому назад, относительно недавно. Интересно...
Это - перевод рецензии с русского языка и российского портала left.ru. До литовской аудитории книга шла какое-то время.

***

http://leftas.info/
“Golodomoro” ideologija ir Europos renacifikacija (Jurijaus Ševcovo knygos “Naujoji ideologija: Golodomoras” recenzija)
ARTIOMAS GERASIMENKA

Baltarusių politologo Jurijaus Ševcovo knygos „Naujoji ideologija: Golodomoras“ («Новая идеология: Голодомор») pasirodymas, be abejo, tapo reikšmingu įvykiu tiek dėl temos aštrumo, tiek ir dėl tos pozicijos, kurią užima autorius. Ne paslaptis, kad viešpataujantys 1932-1933 m. bado Ukrainoje vertinimai vienaip ar kitaip priklauso buržuazinei ideologijai, kuri legitimuoja kapitalizmo restauraciją buvusioje TSRS. Dar visai neseniai buvo agresyviai diegiama ukrainietiška nacionalistinė versija, pagal kurią šis badas buvo specialiai organizuotas etninių ukrainiečių genocidas Ukrainos TSR ir kitose tarybinėse respublikose. Rusijos oficialaus mokslo atsakymas buvo tas, kad badas nebuvo organizuotas specialiai, tačiau buvo rezultatas tos nusikaltėliškos politikos, kurią vykdė tarybinė vadovybė, vedama vien tik ideologinio fanatizmo įvykdžiusi niekuo nepagrįstą kolektyvizaciją ir ilgam pakirtusi žemės ūkį. Abi šias pozicijas, nepaisant jų prieštaringumo, vienija antikomunizmas, bandymų įgyvendinti socialistinius pertvarkymus juodinimas, kas savo ruožtu teisina potarybinį kapitalizmą. Nors Jurijus Ševcovas aiškiai prieštarauja Ukrainos nacionalistinei istoriografijai, jis vengia oficiozinio antikomunizmo, būdingo rusų istorikams. Nepaisant to, kad įvadą jo knygai parašė vienas iš labiausiai odiozinių Rusijos Federacijos ideologinės scenos personažų Glebas Pavlovskis, pats Ševcovas užima labai sveiką poziciją, nejučia taikydamas klasinį požiūrį į 30-ųjų pradžios badą kaip į konflikto tarybiniame kaime rezultatą.

Savo knygos pradžioje autorius pateikia gyventojų mirtingumo rodiklius, liudijančius apie didelius bado mastus, tačiau užduoda klausimą, į kurį negali atsakyti genocido „teorijos“ šalininkai – kodėl tokia politika nesukėlė atviro valstiečių pasipriešinimo, kartu ir ginkluoto? Ševcovas duoda įtikinamą atsakymą: „Pati nauja valdžios politika – tai išorinis faktorius kaimui. Tačiau tai, kad valdžia galėjo sėkmingai užimti tokią negailestingą poziciją, buvo pasekmė to, kad kaimas buvo pasiruošęs tokią poziciją priimti. Gaunasi, kad pats kaimas spaudė valdžią, kad ji elgtųsi taip, kaip ji elgėsi?.. Kaip sakė Stalinas tuo metu – klasių kovos paaštrėjimas. Kaimo vidaus kovos paaštrėjimas. Badas, kaip rezultatas vidaus pilietinio karo, vienodai prasidėjusio kiekviename kaime, kiekviename autonominiame ir uždarame žemės ūkio pasaulėlyje?.. Aš negalėjau ir negaliu rasti kito paaiškinimo tokiam stambiam badui ir mažam kaimo pasipriešinimui tokio masto grėsmės akivaizdoje“ (p.31). Kaip rašo Ševcovas, socialinė poliarizacija kaime, skilimas į varguomenę ir buožes, istoriškai kūrė kiekvienos valstiečių kartos išgyvenamą badą nederlingais metais kaip struktūrinę būtinybę, ir tai „lygiavinį utopizmą“ darė visiškai natūralia ideologija, už kurios buvo sunkus gyvenimo patyrimas. Štai kodėl kolektyvizacijos politika, nukreipta prieš buožiją, tegul ir tokia skubi ir įvykdyta be reikiamo pasiruošimo, tegul ir turėjusi tokias katastrofiškas pasekmes, buvo paremta didžiosios daugumos valstiečių.

Kai 20-ųjų pabaigoje tarybinė vadovybė susidūrė su maisto prekių krize, kuri kėlė grėsmę miestui ir kilo dėl valstiečių-vidutiniokų nesugebėjimo užtikrinti aukštą darbo našumą, o taipogi ir buožių „grūdiniais streikais“, kuomet buožės laikė grūdus „geresniems laikams“, tapo akivaizdu, kad šią problemą reikia spręsti. Jei 1928 m. pagrindiniu metodu tapo varguomenės komitetų vykdytos rekvizicijos, tai jau 1929 m. ir buožės, ir vidutiniokai, atsakydami į nerinkinę grūdų atėmimo politiką, smarkiai sumažino pasėlių laukus, tokiu būdu sukeldami bado grėsmę visoje šalyje. Galiausiai paaiškėjo, kad yra tik dvi realios tolesnio TSRS žemės ūkio vystimosi alternatyvos, kurios leis išmaitinti miestą – kolektyvizacija arba stambūs fermerių ūkiai.

Antras variantas buvo įmanomas tik tuo pagrindu, jei buožija ekonomiškai ir politiškai kontroliuos kaimą, o tai automatiškai reiškė vargingosios valstietijos skurdą ir beteisiškumą. Pradėjus kolektyvizacijos politiką ji automatiškai virto dviejų kaimo „politinių polių“ susidūrimu, įgydama savo logiką, kurios tarybinė vadovybė negalėjo iki galo numatyti. Viena vertus, kolektyvizacija ėmė vykti per daug dideliais tempais, paskui kuriuos nespėjo valdytojų sprendimai ir kolūkių materialinis aprūpinimas, kita vertus – atsakymu į ją tapo gyvulių išpjovimas ir darbo įrankių naikinimas. Netgi bandymai paversti kolektyvizaciją labiau sklandžia, kurių simboliu tapo Stalino straipsnis „Apsvaigimas nuo laimėjimų“ («Головокружение от успехов»), nepajėgė pakeisti proceso logikos. Dėl viso to ekonominė pirmųjų kolektyvizacijos metų katastrofa tapo neišvengiama. Klausimas buvo tik tas, kas taps bado auka – kaimas ar miestas. Situaciją apsunkino ir ankstesniųjų metų sabotažas, dėl kurio tarybinė vadovybė buvo įsitikinusi, kad susiduria ne su mažu derliumi, o su sąmoningu grūdų slėpimu. Ir kai jau tapo aišku, kad padėtis UTSR gresia didžiuliu badu, ir Maskvos vadovybė pabandė imtis priemonių ištaisyti situaciją, buvo jau vėlu.

Ševcovas nuodugniai nagrinėja ukrainiečių nacionalistų tezę, kad badas buvo Maskvos antiukrainietiškos politikos rezultatas. Jo atsakymas vienareikšmiškas – negalima pavadinti antiukrainietiška politikos, kuri industrializavo Rytų Ukrainą, ukrainizavo miestus, potencialiai sustambino respublikos teritoriją Kubanės, Šiaurės Kaukazo ir Pietų Rusijos sąskaita. Visomis šiomis priemonėmis buvo siekiama ukrainiečių (o taipogi baltarusių ir kazachų jų respublikose) vystimosi socialistinių nacijų kūrimo kontekste, kaip atsvaros rusiškajam ir lenkiškajam šovinizmui. Tik katastrofiška 1932-1933 m. situacija sukėlė valdytojų aparato valymą nuo „nacionalistų“, kas sustabdė „didžiųjų“ Ukrainos ir Baltarusijos kūrimo projektus.

Dar vienu svarbiu kolektyvizacijos ir 30-ųjų pradžios bado kontekstu tapo tarptautinė situacija, kurioje atsidūrė Tarybų Sąjunga. Pirmiausia, kilo karo su D. Britanija grėsmė, kai jų santykiai paaštrėjo 1926 m. masinio britų šachtininkų streiko metu, ir tai dar labiau sunkino nestabilumas Afganistane bei kinų komunistų laimėjimai, dėl kurių tapo tikėtinas konfliktas su Japonija. Dėl to TSRS susidūrė su karų Tolimuosiuose Rytuose, Vidurinėje Azijoje ir Rytų Europoje grėsme, ir tai dar labiau aštrino industrializacijos ir kolektyvizacijos būtinybę. Kita vertus, Didžioji Depresija darė neįmanomą TSRS ir JAV bendradarbiavimą tokiu mastu, kokio tikėjosi tarybinė vadovybė, pradėdama ekonomikos modernizaciją.

Antra Ševcovo knygos dalis visa skirta „golodomorui“ kaip ideologijai ir jos vaidmeniui šiuolaikinėje Ukrainoje ir Rytų Europoje. „Golodomoro“, kaip etninių ukrainiečių genocido, idėja didele dalimi buvo suformuota nacistų, ir naudota po Antrojo pasaulinio karo daugelio ukrainiečių emigrantų ir amerikiečių ideologų idėjinėje kovoje su komunizmu Šaltojo karo metais. To pasėkoje „golodomoras“, kaip ideologija, tapo dar ir ukrainiečių nacionalistų kolaboravimo su nacistais pateisinimo šaltiniu ir ryšys tarp genocido tematikos ir ukrainiečių nacionalistų nusikaltimų heroizacijos tapo neišvengiamas.

Tai atveda Ševcovą prie tvirtinimo, kad „golodomoro“ ideologija veda prie „Europos renacifikacijos“. Ukrainiečių nacionalistų, praktikavusių etninius valymus, teisinimas automatiškai veda prie analogiško urvinių rusofobinių ir antisemitinių Pabaltijo ir Lenkijos nacionalistų nusikaltimų teisinimo ir verčia abejoti „vieningosios Europos“ ideologija. Šia prasme neatsitiktinėmis atrodo Europos parlamento rekomendacijos naujajam Ukrainos prezidentui Viktorui Janukovičiui dėl Ukrainos didvyrio vardo atėmimo iš Stepano Banderos.

Tuo pat metu Ševcovas nepastebi ideologinio Europos parlamento ir Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos šizofreniškumo, kurie pastaraisiais metais rituališkai smerkia ir tarybinį „totalitarizmą“. Būdinga ir jo nedidelė ideologinė gudrybė apeliuojant į antisemitinį „golodomoro“ ideologijos pobūdį. Tai iš tos pačios serijos, kaip ir istoriko Aleksandro Diukovo bandymai delegitimuoti UNO-USA europiečių akyse remiantis pirmiausia šių organizacijų dalyvavimu žydų naikinime. Yra didelės abejones, ar tokie bandymai produktyvūs. Kaip rašė italų marksistas Džuljelmo Karčedi savo knygoje „Už kitokią Europą“, europietiškos integracijos ištakos slypi antikomunizme – viena vertus, ideologinėje kovoje su TSRS, o kita vertus – su savo pačių komunistų partijomis. Nesuprantama pati prasmė ritualinio apeliavimo į „europietiškas vertybes“, už kurių praktikoje stovi neoliberalizmas, dirbančiųjų socialinių iškovojimų puolimas ir savotiška rasistinio „civilizacinio“ šovinizmo forma, kuris, žinoma, skiriasi nuo provincialaus Rytų Europos nacionalizmų barbariškumo, tačiau niekaip negali būti laikomas etalonu. Atrodo, dalinai savo pozicijos prieštaringumą supranta ir pats Ševcovas, rašydamas įvade, kad „nacizmas, tiksliau, rasizmas – tai sena europietiškos civilizacijos liga“ (p.13), giliai pasislėpęs joje virusas.

Apskritai Jurijaus Ševcovo knygą verta parekomenduoti atidžiai perskaityti visiems komunistinės pasaulėžiūros šalininkams. Perskaityti kaip pavyzdį praktiškai nepriekaištingo prasiskverbimo į logiką vienos iš didžiausių tragedijų, susijusių su pirmuoju bandymu sukurti socializmą; kaip dar vieną ribą tarp periferinės revoliucijos žygdarbio ir jos istorinės dramos, kuomet ji priversta įveikti atsilikimą nuo pirmaujančių kapitalistinių valstybių. Autorius tolimas nuo vienareikšmiško moralinio teisinimo žmonių, kurių įsakymais ir rankomis vyko ši tragedija. Jis suteikia šį tą žymiai daugiau, būtent – proceso supratimą. Būtent tokia korektiška istorinė kritika, kuri nesusiveda nei į totalinį juodinimą, nei į vadų garbinimą, šiandien reikalinga komunistams.

Šaltinis: http://left.ru/2010/3/gerasimenko196.phtml

Lietuvoje knygą galima užsisakyti “Homo sapiens” knygyne arba perskaityti internete čia.

Leftas
2010-03-26
http://leftas.info/golodomoro-ideologija-ir-europos-renacifikacija-jurijaus-sevcovo-knygos-naujoji-ideologija-golodomoras-recenzija/
Tags: Литва, голод
Subscribe
  • Post a new comment

    Error

    default userpic

    Your reply will be screened

    Your IP address will be recorded 

    When you submit the form an invisible reCAPTCHA check will be performed.
    You must follow the Privacy Policy and Google Terms of use.
  • 0 comments